Briedžių praeitis, dabartis ir rytdiena

Briedžių praeitis, dabartis ir rytdiena
Manoma, kad labai tolimi briedžių protėviai atklydo į Euraziją iš Šiaurės Amerikos prieš 5,5-6 milijonus metų. Dabartinių briedžių kaulų liekanos Eurazijoje žinomos tik iš viduriniojo pleistoceno sluoksnių, kurių amžius - 100-150 tūkst. metų. Baigiantis ledynmečiui briedžiai per buvusią Beringo sausumą iš Azijos sugrįžo į savo protėvynę – Šiaurės Ameriką. Lietuvos teritorijoje briedžiai išplito irgi poledynmetyje,  prieš 10-13 tūkst. metų, formuojantis subarktiniams miškams.
Iki XIX a.. vidurio Lietuvoje briedžiai buvo dažni žvėrys. Vėliau, dėl besaikių medžioklių, miškų iškirtimo ir juodligės epidemijų Pabaltijyje ir Rytprūsiuose 1866 ir 1885 metais jie pradėjo smarkiai nykti. Ypač pražūtingi briedžiams buvo pasauliniai karai ir pokario laikotarpiai. Po pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo likę vos 25 briedžiai: 10 - Gudų ir 15 - Žaliojoje girioje. Briedžių sumažėjo ir kituose kraštuose. Jų likimu susirūpino Tarptautinė medžioklės ir gyvūnų apsaugos taryba (CIC). Ji sudarė „Briedžio“ komisiją, į kurią įėjo ir profesorius T.Ivanauskas. Pirmasis komisijos uždavinys buvo nustatyti briedžių skaičių įvairiuose kraštuose. Komisijai prašant ir Vytauto Didžiojo universiteto Zoologijos kabinetui tarpininkaujant, Lietuvos miškų departamentas 1932 metais organizavo pirmąją briedžių apskaitą Lietuvoje. Buvo suskaičiuota 124 briedžiai. Daugiausia rasta Žalgirio (82) ir Jurbarko (17) miškų urėdijų administruojamuose miškuose. 1932 metais Klaipėdos krašte rasti 173 briedžiai ir apie 100 briedžių tuo metu galėjo būti Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte. Žaliojoje, Rūdninkų, Gudų ir Karšuvos giriose išlikę briedžiai išplito ir į kitus Lietuvos miškus. 1940 metų apskaitos žvėrių duomenimis,  Lietuvoje buvo 333 briedžiai. 1937 metais briedžiai  pradėti medžioti. Tais metais vienas briedis sumedžiotas Pravieniškių miškuose, antrasis – Žaliojoje girioje 1938 metais. Vilniaus krašte medžioklė buvo uždrausta tik iki 1925 metų. Sėkmingiausios medžioklės vyko Klaipėdos krašte. Žinoma, kad 1933 metais čia sumedžiota 13, o 1934 metais – 31 briedis. 1935 metais netgi įvyko Klaipėdos krašte sumedžiotų briedžių ragų paroda, kurioje eksponuota 17 trofėjų.  Per antrąjį pasaulinį karą ir pokaryje vėl sumažėjo nespėjusi atsistatyti briedžių kaimenė. 1948 metų apskaitos duomenimis, Lietuvoje buvo likęs 91 briedis. Griežtos apsaugos priemonės, medžioklės draudimas, vilkų naikinimas, plynųjų miško kirtimų vietoje atsiželdinę jaunuolynai ir dideli pušies želdynų plotai buvo labai palankūs veiksniai briedžių kaimenei atsistatyti. Iki 1968 metų briedžiai išplito po visą Lietuvą. Tais metais jie pastebėti Vilkaviškio rajone – paskutinėje Lietuvos dalyje, kur jų iki tol nebuvo. Daugiausia briedžių pagal oficialius žvėrių apskaitos duomenis buvo 1973 metais – 9,9 tūkst., bet, remiantis specialių tyrimų duomenimis, jų tuo metu galėjo būti apie 15 tūkst. Taip galėjęs išnykti Lietuvoje briedis, įspūdingas ir didžiausias elninis žvėris pasaulyje, vėl tapo įprastu mūsų miškų gyventoju, o šių žvėrių gausa buvo didžiausia per paskutiniuosius 200 metų. Atkurta ir pagausinta briedžių kaimenė Lietuvoje, suprantama, buvo didelis gamtosaugos pasiekimas, bet kėlė ir rūpestį dėl žvėrių daromų nuostolių miškų ūkiui. Siekiant reguliuoti briedžių gausą ir jų poveikį miško želdynams, šiuos žvėris 1962 metais pradėta medžioti. Pradžia buvo labai kukli – pirmąjį medžioklės sezoną sumedžiota tik 18 briedžių. Nekilo medžiotojams ranka prieš girių galiūnus. Anot kupiškėno eigulio B.Bakano, per pirmąsias briedžių medžiokles jis džiaugdavęsis ne laimikiu, bet pasprukusiais nuo medžiotojų žvėrimis. Po kelerių metų briedžių medžioklių laimikiai skaičiuojami šimtais. Atsiranda supratimas, kad briedžių medžioklės būtinos, kad jos reikalingos pusiausvyrai tarp žvėrių ir miško palaikyti. Tad „sparnuotas“ buvusio ilgamečio miškų ūkio ir miško pramonės ministro A.Matulionio posakis „nuodėmė net pagalvoti šauti tokį žvėrį“, pasakytas briedžių medžioklių draudimo laikmečiu, kėlė tik šypseną. Didžiausias briedžių populiacijos naudojimas Lietuvoje buvo 1973-1976 ir 1987-1990 metais, kasmet sumedžiojant vidutiniškai po 3 tūkst. žvėrių. Po pirmojo intensyvios medžioklės etapo briedžių kiekis sumažėjo, bet išliko stabilus (7-8 tūkst. žvėrių) keliolika metų. Nuo 1991 metų prasidėjo labai ryškus briedžių gausos mažėjimas ir 1995 metais mūsų šalyje buvo likę tik 2850 briedžių. Nuo 1994 metų briedžių medžioklė pradėta griežtai limituoti, o 2003 metais ji buvo visai draudžiama. Nepaisant ribojimo priemonių, šių žvėrių gausa per paskutiniuosius metus „stabiliai žemame lygyje“ (apie 4 tūkst. žvėrių) ir prilygsta padėčiai, buvusiai briedžių populiacijos atkūrimo metu - 1965-1966-aisiais. Žinant tai, kad realus metinis briedžių kaimenės prieaugis ne mažesnis kaip 20 proc., o kasmetinis jos naudojimas  jau kiek metų neviršijo 10 proc. (2004 m . – 2,3 proc., 2005 m. – 2,9 proc.), peršasi išvada, kad pagrindinė dabartinės briedžių populiacijos depresijos priežastis – nelegali medžioklė.
Pirmojoje praėjusio amžiaus pusėje sprendėsi briedžių išlikimo klausimas, o antrąją šimtmečio dalį galima įvardinti rūšies „auksiniu“ pusamžiu. O kas laukia šių žvėrių Lietuvoje šį šimtmetį?
Pagal dabartinę aplinkosaugos ir gamtonaudos sampratą, briedis - ne tik medžioklės objektas, bet ir svarbus miško ekosistemos ir visos mus supančios gamtinės aplinkos (bioįvairovės) komponentas. Briedžių išsaugojimas jiems tinkamuose gyventi miškuose yra ir mūsų kultūros dalis. Kaip be briedžių dabar neįsivaizduojame Kuršių nerijos, taip ateityje be jų sunku įsivaizduoti mūsų girias. Netrikdomi ir nepersekiojami žmogaus šie žvėrys gali gyventi nedideliuose miškuose ir netgi krūmynuose. Deja, plečiantis urbanizacijai, tankėjant kelių tinklui ir žmonių veiklai miškuose, tinkamų vietų briedžiams gyventi Lietuvoje mažės.  Miškuose, kuriuose briedžių tankis gali būti didesnis nei 2 individai 1000 ha, bus galima racionali šių žvėrių medžioklė. Visuose miškuose, kuriuose ateityje gyvens briedžiai, būtina pušies ir kietųjų lapuočių želdynų apsauga.

 
Rimantas Baleišis