Pamąstymai apie medžioklę
Medžioklė- žmogaus laisvalaikio leidimo būdas, savotiška sporto šaka.
Ką apie tai manote?
Medžioklė yra vienas seniausių žmonijos užsiemimų. Senovėje žmonėms ji buvo išlikimo garantas. Viduramžiais medžioklė virto nežabota pramoga, kuri prisidėjo prie gamtos žalojimo ir sunaikino ne vieną paukščių ir žvėrių rūšį. O kokia yra medžioklė šiais laikais?
''Negloboji- nemedžioji''- paprastai ir aiškiai skelbia pagrindinis šiuolaikinės medžioklės principas. Medžioklė nuo seno buvo gamtos apsaugos mokykla. Medžiotojai buvo vieni iš pirmųjų, kurie pajuto savo gimtojo krašto gyvūnijos nuskurdinimą ir ėmėsi atitaisyti gamtai padarytą žalą. Šiuolaikinė medžioklė daugiau kaip prieš 100 metų ryžtingai ėmėsi puoselėti gamtą bei gausinti fauną. Medžiotojas privalo turėti ne tik taiklią akį, bet ir didelį žinių bagažą, kad suvoktų gamtoje vykstančius procesus ir mokėtų išmintingai naudotis gamtos teikiamomis dovanomis. Šiandien medžiotojas šauna tik tada, kai būna visiškai tikras, jog sumedžiojęs gyvūną nepažeis trapios, nusistovėjusios gamtoje pusiausvyros. O atimti gyvybę žvėriui ar paukščiui moralinę teisę įgyja nuolat rūpindamasis gamta. Daugiau laiko nei trunka pati medžioklė medžiotojai praleidžia tvarkydami savuosius medžioklės plotus. Jų priežiūra trunka ištisus metus. Miškuose statomos šėryklos ir pašiūrės, į kurias žiemos metu gabenami pašarai( šienas, javai) žvėrims. Įdirbama žemė ir sėjamos avižos šernams pievose, miškų pakraščiuose. Įrenginėjamos druskos laižyklos elniams, kad jie nežalotų jaunų medelių. Taip pat medžiotojai saugo savo medžioklės plotus nuo be leidimo medžiojančių ir faunai žalą darančių žmonių- brakonierių. Pernelyg padidėjus plėšriųjų paukščių ar graužikų populiacijai ir dėl to sumažėjus kai kurių žinduolių populiacijai, medžiotojai užsiema jų sureguliavimu, taip neleidžiant išnykti kai kurioms gyvūnų rūšims. Taigi civilizuotam medžiotojui pagrindiniu medžioklės įrankiu prie šautuvo tampa žinios apie ekologiją, žvėrių ir paukščių biologiją, elgseną, apsaugą, šiuolaikinės medžioklės būdus ir priemones, medžiotojų santykius su gamta ir visuomene.
Šiuolaikinis medžiotojas į medžioklę eina ne bado, materialinių nepriteklių, ar pirmykščio žmogaus instinktų genamas. Jis medžioklėje teieško poilsio ir atgaivos gamtoje. Tikras, savo veiklą nuoširdžiai mėgstantis medžiotojas gamtoje praleidžia daugybę laiko. Medžiotojai domisi žvėrių ir paukščių gyvenimu, rūpinasi jų šėrimu, veisimu, medžioklinių šunų dresavimu, lauko bandymais bei kitais medžioklės ūkio darbais. Medžioklė- tai jų laisvalaikis, ir labai aktyvus. Medžiotojai daug laiko praleidžia statydami stebėjimo bokštelius, juos remontuodami, ardydami bebrų pastatytas užtvankas, jeigu jos toje vietoje daro žalą. Dirbdami ir medžiodami gamtoje medžiotojai su ja labai suartėja, tuo pat metu pailsi ir atsipalaiduoja, pasisemia sveikatos. Matydami, kad jų prižiūrimuose miškuose ir pievose vyrauja ramybė, pusiausvyra ir darna, jie patiria didelį malonumą, daug gerų įspūdžių parsiveža iš medžioklių. Taigi toks medžiotojų laisvalaikio leidimo būdas yra naudingas ir jiems, ir gamtai.
Sutinku, kad medžioklė- tai savotiška sporto šaka. Medžioklė- aktyvus užsiemimas, reikalaujantis daug fizinės ištvermės. Ypač per medžiokles žiemos metu. Tuomet, neretai per giliausias pusnis, medžiotojai nueina ne vieną 10-tį kilometrų.O tai jau yra didelis fizinis krūvis, netgi ne kiekvienam žmogui pakeliamas. Taigi apart darbo medžioklės plotuose medžiotojai daug fizinių jėgų išeikvoja ir pačių medžioklių metu.
Medžioklė- tai ir žmogaus laisvalaikio leidimo būdas, ir savotiška sporto šaka, medžiotojui teikianti ne tik materialinę naudą, bet ir poilsį bei atsipalaidavimą- tuo ji jam atsidėkoja už nuolatinį rūpinimąsi ir tausojimą.
Vilniaus M.Daukšos vid.m-kla 10s kl.mok.Evelina Kunigėlytė