1996 prisiminus

Medžioklė – brangi pramoga

    Lietuvos Medžiotojų ir žvejų draugijos Vilniaus skyrius pagal narių skaičių – pats didžiausias šalyje. Jis tvarko visų medžiotojų reikalus, nes skyrius jungia ir miesto ir kaimo medžiotojus, medžioklės plotų yra ir derlingose žemėse ir Dzūkijos smėlynuose, plačiuose miškuose ir lauko krūmynuose. Taigi kaip gyvena šiandien Vilniaus skyriaus medžiotojai? – klausiame skyriaus vyriausiąjį medžioklės žinovą Algį Petrauską.

     Dėl staigios kolūkių griūties tik kiškiai vieningos nuomonės: -Oi gerai! Gerrai!
Kur nebus gerai – vėl mylėtis norisi, vėl meilės vaisiai gražiai užauga. Chemijos nebegaunančių, vyriškumą vėl atgavusių kiškinų dabar sutiksi net ten, kur jie jau senokai buvo išnykę, o jei koks ir likęs, tai tik skrandelei betinkantis.
    Tuo dar kartą įsitikino medžiotojai vakar, lapkričio trečiąją pradėję tradicines rudens medžiokles. Tai medžiotojų globėjo šv. Huberto diena – visos Europos (ir ne tik jos) visuotinė medžiotojų šventė.
    - Šiuo metu skyrius turi apie 4000 medžiotojų. Per šešerius pastaruosius metus jų skaičius padidėjo maždaug 500, nes į skyrių atėjo buvusios karių draugijos nariai. Medžiojame 17 rajonų – vienur plotų turime daugiau, kitur mažiau. Miesto ir kaimo medžiotojų santykiai gana geri – miestiečiai klubų reikmėms skiria daugiau pinigų, kaimo medžiotojai – daugiau darbo, pašarų , dažniau pasaugo medžioklės plotus nuo brakonierių. Deja pasitaiko rajonų skyrių, kurie iš paskutiniųjų stengiasi, kad rajono medžioklės plotuose medžiojantys vilniečiai priklausytų rajonų skyriams. Štai ir dabar ant mano stalo guli vieno vilniečių klubo prašymas perduoti jų dokumentus Ignalinos skyriui. Nujaučiu priežastį – Ignalinos rajone leista sumedžioti šiek tiek briedžių, jų gyvena ir vilniečių plotuose, bet licenzijų jiems neskirta. Ateikit pas mus – gausit, nenorit – kaip norit... Ačiū Dievui, tokios nemalonios situacijos retos, nuo seno vyrauja labai neblogi santykiai. Jų ardyti jokiu Būdu neverta, nors akstinas labai „rimtas“ – turėdami įskaitoje daugiau medžiotojų, kai kurių rajonų skyrių etatiniai darbuotojai stengiasi išspręsti savo finansines problemas. Energingai, apgalvotai dirbant, tų lėšų atsiranda ir nesigriebiant tokių griežtų priemonių.

    - Ar dar turite ką pamedžioti? Medžiotojai visur labai sunerimę dėl stambių kanopinių žvėrių mažėjimo.
    - Praėjusiais metais turėjome teisę sumedžioti 213 tauriųjų elnių, sumedžiojome tik 53, stirnų atitinkamai 770 ir 525, šernų galėjome nušauti 1280, o sumedžiojome tik 525. O juk buvo medžiota ir netinginiauta. Dar labiau stirnų ir šernų sumažėjo per praėjusią sunkią žiemą. Todėl dabar pats svarbiausias medžiotojo uždavinys – atkurti apnykusias žvėrių populiacijas. Jei žvėrių globa ir pašarais nesirūpins medžiotojai, tuo nepasirūpins niekas. Dar visai neseni tie laikai, kai vien Vilniaus rajone per sezoną galėdavome sumedžioti 150 briedžių. Dabar jau iš viso jų nebemedžiojame, nes briedžiai tapo retenybe. Šie žvėrys medžiotojų pagalbos nereikalauja, bet apsaugos – būtinai, nes jie dažnai tampa brakonierių laimikiu.
    Pasikeitus žemdirbystės metodams, gerokai padaugėjo kiškių, kurapkų, nors šiuos paukščius praėjusi žiema irgi smarkiai nuskriaudė. Gana gausu lapių, jų daug sumedžiojama.
    Žodžiu per artimiausius metus medžiotojams teks gerokai pakratyti kišenes ir padirbėti, nes be pinigų ir darbo stabilių žvėrių populiacijų neturėsime. Pačių radikaliausių priemonių reikia imtis prieš brakonierius, gaudančius kilpomis, nes jomis apraizgyti visi žvėrių takai ir takeliai.

     - Kalbant apie medžiotojų ateitį, labai svarbu žinoti, kas ja formuos. Taigi kokio amžiaus žmonės stoja į draugiją?
     - Manau, jog apie 80% sudaro asmenys, kurių amžius nuo 18 iki 30 metų. Tai gerai, nes jie – darbštūs, turintys idėjų žmonės.

     - Skaitytojams būtų įdomu sužinoti, kiek vienam medžiotojui vidutiniškai per metus kainuoja medžioklė. Manau, kad neturint mažų mažiausia 500 litų kišenėje, nėra ko nė eiti į medžioklę?
     - O taip! Nario mokestis per metus – 20 litų, valstybinis mokestis – 22 litai, dar mokestis už licenzijas, transporto išlaidos, dar medžioklės plotų nuomos mokestis – nuo 1500 iki 3000 litų kiekvienam klubui per metus, labai pabrangę ginklai, šaudmenys, nemažai kitokių papildomų išlaidų – susidaro apvali suma. Jūsų minėti 500 litų pati žemiausia riba. Jei klubas imasi rimtų biotechnijos darbų, jei tik pasiryžta auginti daugiau žvėrių – toji suma išsyk pašoka kelis kartus. Beje dar reikėtų pridėti ir atlyginimą už žvėrių padaromą žalą.

    - Ką dabar dažniausiai daro medžiotojai su savo laimikiu – elniais, stirnomis, šernais? Ima sau maistui ar parduoda?
    - Daugiausia parduoda, nes kaip minėjau, medžioklė jau pasidarė daugeliui labai brangus užsiėmimas. Beje, parduoti verta, nes elniena ir stirniena užsienio rinkoje brangi, turi paklausą. Pavyzdžiui, šiemet jau atsirado firmų, už elnienos kilogramą medžiotojams mokančių net po 7 Vokietijos markes. Taigi už stambų elnią galima gauti vos ne 1000 litų. Patiems valgyti tokią brangią mėsą tikrai būtų neprotinga. Prasčiau su šernais – užsienyje jų paklausa menka, visi pageidauja liesesnės, sausesnės elninių žvėrių mėsos. Taigi labai ūkiškai, labai apdairiai tvarkant medžioklę, galima gerokai sumažinti finansinę naštą, kuri slegia kiekvieno medžiotojo piniginę.

    - Visai neseniai Medžiotojų ir žvejų draugija garsėjo savo kultūriniais renginiais. Ar klubus dar domina tokia veikla?
     - Žinoma. Apsoroboti vien medžiokle jokiu būdu negalima. Klubų ir skyrių veikla turi būti kur kas platesnė. Buvo garsios ir mūsų medžiotojų, žvejų šventės. Pastaruoju metu jos buvo labai išblėsusios, bet vėl jau atsigauna, tik jau kiek kitokios. Šventėse medžiotojų ir žvėrių interesus suderinti labai sunku. Kokia didžiausia meškeriotojo šventė? Kai jį supa tyla, niekas netrukdo, o žuvys gerai kimba. Per paskutiniąją musų šventę meškeriotojai iš vis nepanoro dalyvauti, todėl, manau jog ateityje tuos renginius rengsime atskirai.

    - Seniau dauguma būrelių kūrėsi kokiose nors įstaigose, organizacijose, gamyklose. Daug tų vienijančių centrų sunyko, dingo. Kuo remdamiesi klubai, būreliai gyvuoja dabar?
     - Įstaigos, organizacijos gamyklos išnyko, o būreliai, dažniausiai pasivadinę klubais, išliko. Juos vienija sena draugystė ir bendri medžioklės plotai. Dabar – kiekvienas laisva valia gali nusistatyti savą vidaus tvarką, discipliną, pareigas. Pavyzdžiui, metų mokestis klubo nariui svyruoja nuo 100 iki 300 litų. Antai neseniai dalyvavau Avižienių  klubo posėdyje, kur buvo priimamas naujas narys iš Šalčininkų rajono. Pasirodė, jog šiame klube stojamasis mokestis – 500 litų. O dar nario mokestis.. Dar visi kiti mokesčiai ir išlaidos...

     - Štai ir vėl kalbame apie pinigus!
     - Prisipažinsiu atvirai – dar visai neseniai netikėjau, jog labai įspūdinga medžioklė gali būti tik turtingųjų privilegija. Ačiū Dievui, daugeliui mūsų medžiotojų visai pakanka ir vidutiniškų medžioklių, kurioms, kad ir nelengvai, bet vis dėl to pavyksta rasti lėšų. Tačiau jau šiandien turime pratintis prie minties, jog medžioklė dar brangs.

    - Manau, kad kiškeliai dar ilgai guos paprastų medžiotojų širdis, tų medžiotojų, kurie nesitaiko nei į elnią, nei į briedį. Išėjai į laukus, smagiai pavaikštinėjai – štai ir visos išlaidos. Vakar daug žvairaakių baigė gyvenimo vargus. Dar bus viena, vadinama kalėdinė kiškių medžioklė., o tuoj ir po Naujųjų mmetų ir trčioji, sezono uždarymas. Tikėkimės, kad kiškiai ir medžiotojai susitiks ne tik šūvio linijoje. Sakydamas „kiškiai“, turiu galvoje visus žvėris, jų globą, apsaugą tai yra svarbiausius dalykus, be kurių modernus medžioklės ūkis negali nė žingsnio žengti. Sveikindamas su medžioklės sezono pradžia, kartu palinkėsiu vaisingo darbo. Ačiū už pokalbį.