Medžioklės istorija

Medžioklės aukso amžius

(Medžioklė iki Lietuvos valstybės susiformavimo)

Archeologiniai radiniai rodo, kad neolito laikotarpiu, t.y. 5-2 tūkstantmetyje prieš Kristų, medžioklė buvo dominuojantis dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusių baltų genčių verslas ir maisto šaltinis. To meto archeologiniuose radiniuose laukinių gyvūnų kaulai sudaro daugiau kaip 90 proc. osteologinės medžiagos. Vėliau medžiojamų gyvūnų kaulų kiekis tolydžio mažėjo, o naminių gyvūnų – didėjo ir 200-300 m. po Kristaus gimimo medžiojamieji gyvūnai jau sudarė tik apie ketvirtadalį. Tačiau ir tai yra dar labai daug, juo labiau, kad prekybiniuose mainuose žvėrių kailiai tebeturėjo svarbiausią reikšmę.
Taigi medžioklė buvo terpė, kurioje plito visa to meto materialinė bei dvasinė kultūra ir gyvensena. Tačiau konkrečiai šiuos teiginius paliudyti gali ne dokumentiniai šaltiniai, bet tik tautosaka, tautodailė, senoji baltų mitologija, religija ir ypač konkretūs archeologiniai radiniai. Įvairiose tautosakos ir tautodailės žanruose galima aptikti gana ryškių totemizmo ir animizmo bruožų, vėlių, dvasių ir dievų kultų pėdsakų, o žodinėje kūryboje – nedaug pakitusių mitų, kilusių medžioklės ir gamtos gėrybių rankiojimo laikais.
Senajam lietuvių kultui reikšmingiausi medžiojami žvėrys, kaip totemai, buvo elnias, briedis, tauras, lokys. Reikšmingi buvo ir paukščiai – antis, gulbė, pelėda, gegutė, lakštingala; išskirtiną vietą turėjo ir žaltys. Tik gerokai vėliau medžiojamų gyvūnų reikšmę susilpnino naminių gyvūnų, visų pirma jaučių, arklių, ožkų, gaidžių, garbinimas.

Anot P. Dundulienės, akmens amžiaus Eurazijos medžiotojų mitologijoje elnias įkūnijo visatą, dangų, mėnulį. Daug dėmesio jam buvo skiriama medžiotojų apeigose. Tuo metu apie elnią sukurta daug mitų ir tikėjimų. Senųjų rašytinių šaltinių (E. Stela) ir tyrinėtojų (J. Bretkūnas XVI a., M. Pretorijus XVII a.) medžiaga rodo, kad lietuviai elnius laikė dievo tarnais, šventais gyvuliais. Senose mįslėse netgi mėnulis vaizduojamas elniu. Zoomorfinių mėnulio atvaizdų rasta Rytų Prūsijoje, Nikutovės senkapyje ant urnos, datuojamos I-IV a. Žalvarinis, pasidabruotas devynragio elnio atvaizdas, datuojamas III-IV a., rastas sūduvių kunigaikščio kape (Šveicarijos senkapiuose). Šilutės rajono Rubokų senkapyje ir kitose Lietuvos vietose rasta geriamųjų ragų apkaustų, datuojamų IV-VIII a., ant kurių pavaizduoti vorele bėgantys elniai. Žiemos Saulėgrįžos šventės (vėliau tapo šv. Kalėdomis) metu lietuviai garbindavo devynragį elnią, kuris galėjo būti daugelio genčių totemu. Taip pat labai įdomus paprotys Saulėgrįžos šventės metu persirengti meška. Tai, be abejo, labai senas paprotys, nes, sprendžiant iš mitologinės tautosakos, lietuviai kažkada lokį turėjo garbinti kaip mistinę pramotę, globojančią savo giminę, suteikiančią gerovės, sveikatos ir vaisingumo. Be to, magiškos priemonės padėjo užtikrinti žvėrių dauginimąsi, jų gausumą ir sėkmingą medžioklę.
Lietuvių dievybių, turinčių zoomorfinį įvaizdį, randama neolito gyvenviečių iškasenose. Archeologė R. Rimantienė nurodo, kad realistiškiausi ir tobuliausi yra žvėrių atvaizdai. Svarbiausi šio pobūdžio radiniai yra apeiginės lazdos su briedžių galvomis, rastos Šventosios gyvenvietėje (medinės), Juodkrantės lobyje (gintarinės briedžio ir elnio galvutės). Nemuno kultūros srityje rasta ir titnaginių žvėrių figūrėlių, dažniausia meškos ir šerno, kurie buvo laikomi žvėrių valdovais, o vėliau tapo totemais.

Ankstyvojo ir vidurinio neolito dailė rodo, kad tada reiškėsi žvėrių kultas. Manyta, kad žvėrių bendruomenė, kaip ir žmonių, turi savo vyriausiąjį – visų žvėrių žvėrį. Be to, kiekviena žvėrių rūšis turi savo valdovą ar šeimininką. Lazdos su briedžių galvomis gali rodyti, kad būta briedžių briedžio. Tas lazdas naudojo kriviai. Žvėrių viešpats dažniausiai buvo įsivaizduojamas kaip žmogus, – kartais moteriška, kartais vyriška, o dažniausia belytė būtybė. Jiems būdavo statomi stabai (dažniausiai mediniai), kurie, suprantama, negalėjo išlikti. Lietuvių stabų senumą ir gausumą, anot K. Būgos, rodo kalbiniai duomenys. Juos su panieka, dažniausiai neįvardindami vardais, mini senieji rašytiniai šaltiniai, susiję su krikščionybės įvedimu. Jų buvimą patvirtina įvairių dievų statulėlės, rastos daugelyje Lietuvos vietų. Jos buvo gaminamos iš medžio, akmens, metalo, netgi aukso.
Tačiau pagrindinę blogio nukreipimo ir gyvybės jėgų žadinimo paskirtį turėjo įvairūs stulpai ir stogastulpiai. Medinių stulpų, su žvėrių ar paukščių kaukolėmis viršūnėje, kaip simbolių, statymas siekia neolitą ar net vėlyvąjį paleolitą. Anksčiau, matyt, netgi nebuvo gaminami specialūs stulpai, o nukautų žvėrių galvos, kaukolės ar kitos kūno dalys galėjo būti rišamos prie karčių ir iškeliamos aukštyn. Labai senus laikus (akmens amžių) siekia ir sumedžiotų žvėrių ragų ir ilčių tvirtinimas prie būsto sienų, laikymas ant pakylos garbingose vietose, tikint jų magišku poveikiu.
Be tokių kolektyvinių blogybių ir nelaimių nukreipimo bei gyvybinių jėgų skatinimo priemonių taip pat labai seniai atsirado individualios priemonės – amuletai. Jie dažniausiai buvo daromi iš briedžio, elnio, šerno, tauro, stumbro dantų, rečiau kitų kaulų ir nešiojami ant kaklo.
Be abejo, tiek medžioklės sėkmei užtikrinti, tiek džiaugsmui išreikšti, sėkmingai užbaigus medžioklę, nebuvo apsieinama be tam tikrų ritualų. Baltai nebuvo aistringi šokėjai, bet šokis neišvengiamas ir senas visų tautų kultūros elementas. Kai kurių švenčių metu išlikusios persirengimo žvėrimis tradicijos leidžia manyti, kad prieš medžioklę ar po jos ritualiniai šokiai, apsivilkus žvėrių kailiais, prisitvirtinus žvėrių plaukų kuokštus, ašutus, nagus, ragus ar dantis ir vaizduojant grumtynių su žvėrimis scenas, buvo neišvengiama mūsų senosios kultūros dalis. Tai patvirtina ir senieji rašytiniai šaltiniai. Pavyzdžiui, M. Sarbievijaus „Miškų žaidimuose“ aprašomi senieji šokiai bei žaidimai. Žaisdami septintąjį žaidimą medžiotojai sustoja puslankiu ir prašo Mėnulio, kad padėtų jiems medžioti. Prašymo tekstas („strėlėm suteiki kryptį, šuniui užaštrink uoslę, medžiokliams sąnarius sustiprink“) atitinka ritualinių medžiotojų šokių principus. G. Isokas (1981 m.) remdamasis senaisiais šaltiniais, mini medžiotojų žaidimus įvairiose Lietuvos vietose, tai: „Tetervino mušimas“, „Vilko šovimas“, „Medžiotojas“, „Meškos šovimas“, „Šeško gaudymas“, „Lokio uodegos traukimas“, „Stirnų medžioklė“, „Antelė“, „Kiškelis“, „Voverė“. Suprantama, kad be ritualinės prasmės šokiai ir žaidimai buvo įgavę ir didesnę praktinę reikšmę, – jie leido geriau suprasti žvėris ir kitus medžiojamus gyvūnus, mankštino, treniravo, grūdino medžiotojus.
Medžiotojai turėjo ir savų dainų, kurių dalis užfiksuota rašytiniuose šaltiniuose, o kai kurios tebedainuojamos ir dabar. Jos padeda suvokti medžioklės istoriją, papročius, žmonių požiūrį į medžiotojus. Tą patį galima pasakyti apie pasakas, pasakojimus, patarles, mįsles, netgi anekdotus.
Seniausias Saulėgrįžos šventės valgis buvo šerniena, kurią gerokai vėliau pakeitė kiauliena. Tačiau netgi naujausiais amžiais medžiotojų šeimose išliko kalėdinis paprotys – medžiojamo žvėries kepsnys. Bene ilgiausiai negesdama laukti švenčių, netgi be šaldytuvo, galėjo kiškiena. Tad ji neretai puošė ir dabar puošia kalėdinį ir naujametinį medžiotojo stalą.
Lietuviai labai gerbė Aušrinę ir Vakarinę žvaigždes, kurios buvo laikomos dievaitėmis. Vakarinę žvaigždę ypač pagerbdavo per didžiausius darbymečius – kalbėdavo maldas, giedodavo giesmes. Tačiau dabartiniams medžiotojams turėtų būti įdomiausia, kad Vakarinę žvaigždę dar vadino Žvėrine žvaigžde. Mat jai šviečiant žvėrys eina iš savo guolių maitintis ar į medžioklę. Šitaip ji buvo vadinama ne tik Lietuvoje, bet Lenkijoje ir Čekijoje.

Lietuvoje svarbios yra miškų ir žvėrių šeimininkės – deivės Medeinė ir Medžiojima. Jos, be abejonės, atsirado medžioklės ir gamtos gėrybių rinkimo laikais. Šios deivės minimos XIII a. Voluinės kronikoje, jas aprašo O. Scholastikas (XIII a. pradžia), J. Lasickis (XVI a.) ir M. Daukša (XVII a.).

Deivę Medeinę senovės medžiotojai įsivaizdavo kaip miškų šeimininkę, turinčią meškos pavidalą. Įvairiuose mituose meška figūruoja kaip šventas gyvūnas, saugantis žmones nuo visokių blogybių, piktų dvasių. Kai kur labai ilgai (iki XIX a.) buvo išlikęs paprotys į pastatytą namą pirmiausiai įvesti mešką. Tai turėjo užtikrinti gerą ir gražią tų namų ir juose gyvensiančių žmonių ateitį. Per žiemos Saulėgrįžos šventes mūsų protėviai labiausiai mėgdavo persirengti meškomis. Kiek vėliau įsitvirtino miške gyvenančios „juodos gauruotos“ būtybės, pusiau žmogaus, pusiau gyvulio, vaizdinys. Ši būtybė darydavo gerus darbus, pavyzdžiui, būsimą motiną nunešdavo į girią ir dovanodavo aukso, sidabro. Dar vėliau miško ir žvėrių šeimininkė įgavo moters pavidalą, kuris išliko ir iki mūsų amžiaus.
Žemaitijoje yra mitas apie deivę medžiotoją, vadinamą Medžiojima, gyvenusią ties Kražiais ant Medžiokalnio, kur buvusi jos šventykla. Ši deivė vaizduojama kaip stambi, vyriško veido mergina, apsirengusi meškos kailiu, su šaunamuoju lanku ant pečių.
Lietuvos miškų deivės Medeinė ir Medžiojima turi panašių bruožų su romėnų medžiotojų globėja Diana, kuri taip pat atsirado ir pradėta garbinti senojo medžioklės ūkio sąlygomis.
Baltų kilmingųjų laidojimo su medžioklės atributais ir priemonėmis paprotys atsirado įsivyravus pagonybei. M Strijkovskis savo kronikoje detaliai aprašo didžiojo kunigaikščio Kęstučio laidotuves. Mirusysis buvo apvilktas kunigaikščio rūbais, jam uždėti šarvai ir kardas, ietis, lankas su strėlėmis. Taip papuoštas jis buvo paguldytas ant laužo drauge su išpuoštu žirgu, medžiokliniais šunimis ir sakalais, medžioklės ragu, lūšies ir lokio nagais. Atlikę apeigas ir paaukoję aukas dievams, kriviai kūną sudegino, o pelenus su kaulų likučiais palaidojo karste. Didysis kunigaikštis Algirdas buvo sudegintas net su 18 kovos žirgų ir kartu su medžiokliniais šunimis bei paukščiais, tik jų kiekis nenurodytas. Visa tai rodo ne tik neatsiejamą valdovo, kario ir medžiotojo įvaizdį, bet ir apie pomirtinio gyvenimo sampratą, konkrečiai medžioklės priemonių reikalingumą jame. Šia prasme mums be galo reikšminga „Tautosakos darbuose“ (1936 m.) J. Balio užrašyta sakmė apie vadinamą „laukinę medžioklę“. Joje pasakojama apie vėles, padangėmis traukiančias į medžioklę: padebesyje girdėti šūksmai, triukšmas, ginklų žvangėjimas, šunų skalijimas… Kartais tai pavyksta pamatyti ir žmonėms. Dr. J. Basanavičiaus surinktų lietuviškų vėlių gyvenimo aprašymų duomenimis, tokia „laukinė medžioklė“ ar žygis į medžioklę buvo matytas 1839 m. netoli Lydos.

Medžioklė be egzistencijos pagrindo – maisto, teikdavo būtiniausią aprangą – odinius ir kailinius rūbus, apavą, taip pat odinius balnus, kitus žirgų kinkymo bei puošimo atributus, kariavimo priemones: strėlių, iečių antgalius, odinius skydus, įvairias karių aprangos dalis, namų apyvokos bei buities reikmenis. Žvėrių odos ir kailiai buvo pagrindinis prekybinių mainų objektas, o brangiaplaukių žvėrių kailiukai ilgą laiką atstojo pinigus.

Visi medžioklės plotai buvo bendri, apibrėžiami genties kontroliuojama teritorijos. Medžiojamojo gyvūno svarbiausias privalumas – jo tinkamumas maistui, rūbams, įrankiams gaminti, prekybai ir kitoms žmogaus reikmėms tenkinti. Jokios specialios medžiojimo teisės nebuvo, ji priklausė nuo fizinio žmogaus sugebėjimo medžioti. Turtiniai medžioklės reikalai (pvz., laimikių dalybos) ir santykiai tarp medžiotojų priklausė nuo papročių, tradicijų ir vyresniųjų valios. Nebuvo ir oficialių medžioklės ribojimų, išskyrus pagoniško kulto reikalavimu paremtą draudimą medžioti šventųjų giraičių teritorijose.

Visi čia suminėti medžioklės požymiai – tai gentinės bendruomenės medžioklės periodo, ilgiausio Lietuvos medžioklės istorijoje, esmė. Pagal savo reikšmę ir svarbą žmonių gyvenime tą ilgą periodą galima vadinti medžioklės aukso amžiumi. Tobulėjant visuomenei ir atsirandant nuosavybės į žemę bei mišką teisei, šis periodas palaipsniui peraugo į feodalinį medžioklės ūkį. Santykine riba tarp šių periodų Lietuvoje galima laikyti XII ir XIII šimtmečių sandūrą ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sukūrimą XIII a.

Nuo feodalinių medžioklių iškilmingumo iki tylaus brakonieriavimo
(XIII-XIX šimtmečiai)

Apie medžioklę šiame laikotarpyje galima kalbėti daug konkrečiau, nes turime išlikusios ne tik materialinio ir kultūrinio paveldo medžiagos, bet ir daugelį rašytinių šaltinių, medžioklę reglamentuojančių teisės aktų, archyvinių teismų bylų, nagrinėjusių su medžiokle susijusius ginčus, taip pat to meto autentiškos meninės kūrybos (prozos bei poezijos kūrinių, paveikslų, skulptūrų) ir įvairios kitokios medžiagos. Kita vertus, kai kurie nacionaliniai feodalinio elito medžioklės ypatumai bei tradicijos XVIII a. pabaigoje, Lietuvai praradus nepriklausomybę, palaipsniui sunyko ir nebuvo bent iš dalies perkeltos į naujuosius laikus, kaip tai buvo daugelyje Europos valstybių. Labai mažai su medžiokle susijusių paveldo vertybių pasiekė XX a. nepriklausomą Lietuvą. Okupacijos, sukilimai, baudžiavos panaikinimas, stambiųjų feodalų bei smulkesnių dvarininkų, bajorų luomų savaiminis nykimas ir galų gale kryptingas naikinimas daug ką pridengė užmaršties skraiste ir medžioklės srityje. Buvo prarasta daug senesnių laikų medžioklės trofėjų, kolekcijų, įvairių gaminių, meno vertybių. Todėl šio laikotarpio mūsų medžioklės istorija gali nepelnytai pasirodyti skurdesnė nei artimiausių kaimynų: rusų, lenkų, vokiečių, nors iš tiesų taip nebuvo.
Bene svarbiausias šio periodo dalykas – valstybės teisinės sistemos, reguliuojančios medžioklę, sukūrimas. Didžiųjų kunigaikščių suteikiamos personalinės, luominės ar sritinės privilegijos buvo pirmieji feodalinės valstybės teisės aktai. Vėliau buvo sukurta bendra valstybės teisės sistema, užfiksuota Lietuvos Statute ir kituose įstatymuose ir įkurtos medžioklės ūkio administravimo tarnybos.

Nuo XV a. vidurio iki III Lietuvos ir Lenkijos valstybių padalijimo 1795 metais, rašytiniuose šaltiniuose minimi ir vyriausi LDK medžioklės pareigūnai – vyriausieji medžiokliai (Lowczy gospodarski, Lowczy krolewski, Praefectus venationum, Grand veneur, Oberjegermeister). Tai buvo labai aukštos valstybinės pareigos, ilgą laiką apėmusios ne tik medžioklės, bet ir miškų ūkio tvarkymą ir skiriamos žymiems didikams. Vyriausiais LDK medžiokliais buvo Mykolas Pacas, Mykolas Radvila, Kristoforas Zaviša, Stanislovas Potockis, Ferdinandas Pliateris, Mykolas Leonas Sapiega ir kt. Bene daugiausia nuveikė tvarkydami LDK medžioklės ūkį ir jo teisinę sistemą Jurgis Valavičius ir Stanislovas Dovoina (XVI a.). XVI a. antroje pusėje Lietuva turėjo jau baigtą medžioklės ūkio teisinio reguliavimo sistemą, kuri tais laikais laikytina pažangia ir racionalia. Rusijoje panaši sistema atsirado beveik 200 metų vėliau. Sistemą sudarė: pirmasis (1529 m.), antrasis (1566 m.), trečiasis (1588 m.) Lietuvos Statutai, Valakų reformos įstatymas (1557 m.), Knyšino karališkų girininkų nuostatai (1567 m.).

Visuose Statutuose medžioklės klausimams skiriama daug dėmesio, kas neabejotinai rodo jos didelę reikšmę tuometinės visuomenės gyvenime. Statutai pirmiausia gina didžiojo kunigaikščio (valstybės) ir stambiųjų feodalų, kaip žemės ir miškų savininkų, interesus. Nuosavybės teisė į žvėrį aiškiai pripažįstama stambiesiems žemvaldžiams. Neteisėta medžioklė suprantama kaip medžioklė svetimose valdose. Pirmajame Statute net minima „kaklo“ bausmė. Tačiau nėra duomenų apie praktinį jos taikymą už medžioklės pažeidimus. Trečiajame Statute šios bausmės jau nėra, bet už medžioklę svetimose valdose grėsė ne tik baudos, bet ir sulaikymas 6 savaitėms tvirtovės kalėjime. Įdomiausia ir labiausiai išbaigta yra baudų sistema. Baudos galėjo būti skiriamos už šiuos pažeidimus:
neteisėtą medžioklę svetimoje žemėje;
neteisėtai (svetimoje žemėje) sumedžiotus to meto medžiojamus gyvūnus: stumbrus, briedžius, elnius, lokius, šernus, lūšis, kiaunes, bebrus, sakalus;
medžioklinių sakalų (medžioklei naudotos 8 sakalų ir kitų plėšriųjų paukščių rūšys) lizdų, dėčių sunaikinimą bei kiaušinių ir jauniklių pasisavinimą;
gulbių lizdų naikinimą ar kiaušinių išėmimą ir pasisavinimą;
medžioklinių šunų vogimą;
pastatytų medžioklinių tinklų žvėrims gaudyti pavogimą;
pastatytų medžioklinių tinklų paukščiams gaudyti pavogimą;
paukščiams gaudyti tinklų išardymą ar sugautų paukščių pagrobimą ar išvaikymą;
sąmoningą kenkimą medžioklei (tinklų ištepimą degutu ir pan.).

Baudos buvo gana didelės ir diferencijuotos. Didžiausia bauda (už stumbrą) prilygo 20-30 stambių naminių galvijų vertei, o mažiausia buvo keliasdešimt kartų mažesnė. Pabrėžtina, kad baudų ir žalos atlyginimų dydžiai už visų laukinių žvėrių ir paukščių neteisėtą pasisavinimą buvo žymiai didesni nei už analogiško dydžio naminių gyvūnų vagystes.
Valakų įstatymas leido valstiečiams savo valdose medžioti vilkus, lapes, lūšis, elnius, kiškius, voveres ir kitus smulkius žvėrelius bei paukščius, bet stambiųjų žvėrių – stumbrų, briedžių, elnių, šernų, lokių, stirnų – medžioklė valstiečiams buvo draudžiama ir savose valdose. Be to, šis įstatymas sprendė ir medžioklės pareigūnų bei specialistų atlyginimų klausimus.
Tiek didysis kunigaikštis (valstybė), tiek stambieji feodalai buvo suinteresuoti ne tik bausti tuos, kurie kėsinosi į jų turtą, bet ir gauti iš medžioklės kuo didesnę naudą. Todėl jie leisdavo ar įpareigodavo valstiečius medžioti smulkius gyvūnus feodalų valdose. Be dvaro šaulių, kurių pareiga buvo per metus pateikti sutartą žvėrienos ir paukštienos kiekį, už ką jie gaudavo natūrinį atlyginimą, buvo netgi labai siauros specializacijos medžiotojų ir medžioklės ūkio tvarkytojų – bebrininkų, kiaunininkų, sakalininkų, šunininkų ir kitų.

Visa medžioklės ūkio reguliavimo didžiųjų kunigaikščių valdose sistema bene geriausia atskleista vadinamuosiuose Knyšino karališkų girininkų nuostatuose. Juose, remiantis Statutais, Valakų įstatymu bei privilegijomis, duodami konkretūs įpareigojimai girininkijų girininkams, miškų ir medžioklės ūkio pareigūnams bei tvarkytojams. Vietos gyventojams, medžioklės priežiūros ir tvarkymo pareigūnams čia išvardijama daug draudimų ir nurodymų, susijusių su tiesiogine žvėrių apsauga: nevaikščioti po karališkus miškus su ginklais, šunimis ir kitomis medžioklės priemonėmis, nebaidyti žvėrių medžioklės plotų prieigose tiesiant kelius, tvarkant miškus, šienaujant pievas ar pelkes, kasant rūdą, netrikdyti žvėrių jų perėjimo ir migracijų vietose kolonizuojant miškus, palikti takus žvėrims. Iš nuostatų matyti rūpinimasis gyvūnų pašarais, specialiu šėrimu, migracijos galimybių išsaugojimu.

Šio periodo pradžioje vis labiau ėmė nykti kilniausi ir prasmingiausi medžioklės bruožai. Remiantis M. Sarbievijumi ir ypač M. Husovianu, galima tvirtinti, kad jie galutinai prigeso apie XV a. vidurį. Sumažėjo ne tik utilitarinė (maisto ir rūbų) medžioklės reikšmė, bet ir kaip karių ruošimo priemonė. Ilgus šimtmečius stumbras, tauras, meška, netgi šernas lanku, ietimi, kardu ar panašiai ginkluotam žmogui buvo ne mažiau pavojingi, kaip priešų kariai. Ilgalaikėse medžioklėse buvo išmokstama naudotis ginklais, žiūrėti į akis pavojui, sudėtingose situacijose valdyti žirgą, įprantama prie didelių fizinių krūvių, sunkumų, nepriteklių, gyvenimo lauko sąlygomis. Tačiau jau XV a. antroje pusėje aukštuomenėje imta medžioti ne dėl šių kilnių tikslų, o dėl pramogos. XVI a. antroje pusėje, o ypač XVII ir XVIII amžiuose aukštuomenės ir karališkųjų medžioklų papročiai unitarinėje Lietuvos Lenkijos valstybėje nedaug besiskyrė nuo kitų Europos valstybių. Panašiai, tik su dar didesne pompastika, XIX a. Belovežo girioje medžiojo ir Rusijos carai. Išankstinis žvėrių varymas iš didžiulių plotų ar net gaudymas ir suvežimas į aptvarus, ištaigingi medžioklės dvarai su daugybe tarnų, arklidėmis, šunidėmis, keliolika kilmingų medžiotojų su gausiom svitom, iškilmingas daugiau kaip savaitę trunkantis žvėrių žudymas aptvaruose kartu su šauniom puotom sudarė labai spalvingą reginį, kaip ir kiek vėliau vykusios varyminės medžioklės su šimtais ir tūkstančiais varovų (valstiečių arba kareivių)…

Tačiau būtų labai neobjektyvu į feodalinį periodą žiūrėti ieškant vien blogybių. Pramoginės pakraipos periodu rūpintasi ne vien tuo, kaip nukauti žvėrį (nors tai, suprantama, buvo svarbu), bet ir pradėtos gan intensyvios biotechninio pobūdžio medžioklės tvarkymo priemonių paieškos, kurios stimuliavo medžioklės tvarkymo profesionalų atsiradimą ir jų lygio kilimą. Galbūt pirmųjų žvėrynų (aptvarų) poreikis Lietuvoje atsirado dėl noro turėti „gausesnes“ ir sėkmingesnes pramogines medžiokles arba lengvai pasiekiamas šviežios žvėrienos atsargas. Tačiau kaip tik juose prasidėjo išsamus laukinių gyvūnų biologijos pažinimas. Lietuvoje veikę žvėrynai rašytiniuose šaltiniuose minimi jau XIV a. pabaigoje, o faktiškas jų atsiradimas greičiausiai siekia net XIII a. pabaigą. Aptvarų būta gana daug. Įspūdingiausi skirti stumbrams veisti. Ilgus šimtmečius jie veikė etnografinės Lietuvos Belovežo girioje. Belovežo giria, kaip buvusių karališkųjų medžioklių objektas, tapo viena reikšmingiausių, didžiausių ir seniausių Europoje saugomų teritorijų, padėjusi iki mūsų laikų išsaugoti stambiausią Europos kanopinį gyvūną – stumbrą. Iš grafo Naryškino aptvarų XX a. pradžioje atgimė ir dabartinė Lietuvos tauriųjų elnių populiacija. Neblogai tvarkė medžioklę savo valdose kai kurie kunigaikščių Radvilų, Tiškevičių giminės atstovai, turėję ne tik nemaža aptvarų, bet ir pakankamai galingas savas medžioklės tvarkymo tarnybas. Žinomas Lietuvos gamtininkas Česlovas Kudaba rašė (1968), kad seniausias draustinis Lietuvoje yra apie 1470 metus Rūdninkų girioje įkurtas didžiųjų kunigaikščių medžioklės aptvaras.

Iki 1840 metų galiojusį Lietuvos Statutą pakeitę caro įstatymai pradžioje nesiskyrė nuo senųjų lietuviškų. Mat priešingai nei daugumoje Vakarų Europos valstybių, jie dar gana aklai gynė feodalinę nuosavybę ir feodalines privilegijas, o ne žvėris, kurių nykimu Vakarų Europoje jau buvo pradėta rūpintis. Tačiau baudžiavos panaikinimas, vakarietiškų liberalių idėjų skverbimasis pamažu keitė požiūrį ir į medžioklės teisinį reguliavimą.

1871 m. priimtas Medžioklės įstatymas pirmą kartą Lietuvos teritorijoje nustatė, kad teisė medžioti yra ne Dievo duota kiekvienam žmogui, o ją suteikia policija ne jaunesniems kaip 16 m. piliečiams už atitinkamą mokestį. Buvo įteisintas medžioklės suskirstymas į didžiąją ir mažąją. Mažoji medžioklė – teisė medžioti smulkius žvėris ir visus paukščius, įskaitant ir giesmininkus, laukuose, krūmuose, pievose ir mažuose miškeliuose. Didžioji medžioklė apėmė teisę medžioti stambius žvėris (stumbrus, briedžius, elnius, šernus, stirnas) ir teisę medžioti dideliuose valstybiniuose miškuose. Didžiąją medžioklę tvarkė ir leidimus konkrečiam žvėrių kiekiui sumedžioti išduodavo Valstybės pajamų ir iždo komisija. Galiojo nuostata, kad išnuomojant dvarus su miškais ir laukais kartu įgyjama ir mažosios medžioklės teisė. Didžiosios medžioklės teisė paprastai likdavo savininkui. Nuomininkai privalėjo kiaurus metus naikinti plėšrūnus. Beje, stambieji žemvaldžiai dar išsaugojo teisę stambiuosius žvėris savo valdose medžioti bet kuriuo metų laiku. Valstybės miškuose uždrausta nemokama medžioklė. Už viešą vaikščiojimą su šautuvu ar medžiokliniais šunimis be leidimo grėsė bauda nuo 1 iki 50 rublių ir padarytų nuostolių atlyginimas. O už slaptą medžioklę galėjo būti skiriamos dar didesnės baudos.

1886 m. išleistas naujas, dar palankesnis gyvūnams, Medžioklės įstatymas. Jis draudė naikinti paukščius ir žvėris nuodais, medžioti sutemus, javuose ir jaunuose miško želdiniuose ir netgi numatė, kad medžioklės plotas turėtų būti ne mažesnis kaip 150 margų (t.y. apie 90 ha). Atsirado naujos baudų rūšys ir naujos jų taikymo formuluotės – už nemedžiojamų žvėrių ir paukščių nukovimą arba sugavimą, už medžiojimą neleistinais būdais ir be bilieto, už lizdų draskymą ir kiaušinių ėmimą, už miško sargybos pjudymą šunimis. Jau ne tik stirnų pateles, bet taip pat elnių bei briedžių pateles stambiesiems žemvaldžiams uždrausta medžioti 10 mėnesių per metus (leista tik spalio ir lapkričio mėnesį). Sutrumpinta dalis medžioklės terminų, konkretizuoti praskrendančių ir vietinių paukščių medžioklės terminai. Vėliau šis įstatymas buvo kiek papildytas ir Lietuvoje galiojo iki 1920 metų. Medžioklės įstatymo priežiūra buvo pavesta gubernijų Švietimo valdyboms. Prie jų kūrėsi medžiotojų tarybos, kurios turėjo teisę net skirti baudas įstatymų pažeidėjams.Tačiau lietuviškose gubernijose carinei valdžiai prisibijant buvusių sukilimų (1831, 1863), įstatymu buvo labai apsunkintas medžiotojų visuomeninių organizacijų kūrimasis. Į medžiotojų draugijas laisvai galėjo jungtis tik carinės armijos kariškiai.

8 ir 9 devyniolikto amžiaus dešimtmetyje baigėsi feodalinio medžioklės ūkio periodas ir ėmė formuotis naujas, užsitęsęs iki mūsų laikų, kur medžioklės teisę suteikia ir medžiojamų gyvūnų apsauga rūpinasi tiesiogiai valstybinės institucijos. Ši riba nėra labai griežta. Mes sąlyginai šio periodo pradžią nukėlėme į XX a., susiedami ją su Lietuvos nepriklausomybės atgavimu, bet buvo galima ją tapatinti ir su minėtų carinio įstatymo priėmimu. Tačiau dar grįžkime prie būdingiausių nagrinėjamo periodo bruožų.

Medžiojamos faunos gausumo požiūriu jam būdingas vertingiausių medžiojamų žvėrių kiekio mažėjimas. Mažėjimo tempai buvo skirtingi. Kaip tik šiame periode visai išnyko laukiniai arkliai – tarpanai, taurai, stumbrai, meškos, o galų gale katastrofiškai sumažėjo briedžių, elnių ir šernų. Nyko ir vertingiausi kailiniai žvėreliai (bebrai) bei vertingiausi paukščiai (gulbės, gervės ir kt.). Kaip XVIII a. pabaigoje (1787 m.) rašė Vilniaus universitete dirbęs gamtininkas Georgas Forsteris, Vilniaus apylinkėse ne tik neįmanoma sudaryti zoologinių kolekcijų, bet „zoologijai nėra kas veikti, nes tūkstančiai tinginių kasdieninėmis medžioklėmis išbaido net mažiausius paukštelius“.

XVI-XVIII a. teismų nagrinėtose bylose medžioklės klausimais dominuoja skundai dėl neteisėtų medžioklių svetimuose medžioklės plotuose ir kiti su nuosavybe susiję reikalai.

Netgi XIX a. antroje pusėje, priėmus gan griežtus įstatymus, jų mažai kas paisė. Didžiojoje medžioklėje klestėjo savininkų ir carinių valdininkų savavaliavimai, o mažojoje – tylus brakonieriavimas. Policija ir teismai medžioklės pažeidėjams buvo palikę daug didesnę laisvę nei numatė griežtesni įstatymai. Ne paskutinė negatyvaus požiūrio į įstatymus priežastis buvo ta, kad tą tvarką ir įstatymus kūrė bei kontroliavo caro valdininkai.

Apibendrinant šį, ne mažiau kaip 600 metų trukusį periodą, galime pasakyti, kad tai ilgas medžioklės technikos ir raidos etapas, – jo pradžioje – lankas su strėlėmis ir visi šaltieji ginklai, o gale – primityvokas, bet jau šoviniu užtaisomas šautuvas.

Žmogus sugebėjo rasti įvairiausių būdingų kiekvienam laikmečiui būdų, kaip susidoroti su žvėrimis. Nereikia manyti, kad pvz., prieš 500 metų medžiotojai, neturėdami nieko panašaus, ką turime dabar, neturėjo galimybių džiaugtis gausiais laimikiais. Gerai išmokyti sakalai pagaudavo vikriausius ir greičiausius keturkojus žvėrelius bei daugelį paukščių. Kilometriniai tinklai stambiems žvėrims, mažesni tinklai smulkiesiems, eiklūs žirgai užtikrindavo medžioklės sėkmę, pulkai skalijančių šunų neleido ramiai ir neliečiamai gyventi jokiam, net stipriausiam, vikriausiam ir sumaniausiam žvėriui.

Tyliose medžioklėse, kuriomis vertėsi nemaža valstiečių dalis ir kurios pagal dabartinę sampratą atrodo kaip paprasčiausias brakonieriavimas, – įvairiausių tipų duobės, gaudyklės, spąstai, kilpos, pritaikytos gaudomų žvėrių bei paukščių dydžiui. Daugelis šių būdų buvo perduodami iš kartos į kartą ir galutinai užmiršti tik XX a. antroje pusėje, nes iš įvairios medžioklinės literatūros šių priemonių ir jų naudojimo būdų aprašymai buvo išguiti siekiant kilnaus tikslo – apsaugoti gyvūnus ir užkirst kelią brakonieriavimui.

Geriausiai tvarkomuose karališkuose, vėliau – imperatoriaus ir kai kurių dvarininkų medžioklės plotuose šio periodo pabaigoje susiformavo beveik visi pagrindiniai šiuolaikinės (XX a.) medžioklės technologijos bei viso medžioklės ūkio elementai: medžiojamų žvėrių selekcijos principai, papildomas kanopinių žvėrių šėrimas įvairiomis žemės ūkio kultūromis bei šakeliniais pašarais, taip pat įvairiais priedais, skatinančiais geresnį augimą. Pradėti rengti šeriamieji laukeliai, gerinamos slėpimosi ir dauginimosi sąlygos. Atsižvelgiant į ginklų raidą, steigiamos ramybės zonos, tobulinam varyminė medžioklė. Atsiranda naujų, liudijančių pagarbą žvėrims, medžioklės ritualų.

Solidžius mokslinius pagrindus įgavo laukinių gyvūnų laikymo aptvaruose principai. Tačiau revoliucijos, karai ir visokios suirutės, proletarų panieka dvarininkų ir kitų turtuolių sukurtoms vertybėms dažnai nutraukdavo nepigiai kainuojančius ir kvalifikuotų specialistų rankų reikalaujančius darbus. Nesant jų, vėl pablogėdavo gyvūnų apsauga, padaugėdavo brakonierių, grobuoniško elgimosi su gamtos turtais, – visa tai sąlygojo vertingiausių populiacijų visišką sunykimą. Taip atsitiko ir XX a. pradžioje, ypač Pirmojo pasaulinio karo ir revoliucijų metais. Kaip tik tuomet Lietuva daugiau kaip po 120 metų vėl 1918 m. atgavo nepriklausomybę ir turėjo progos imtis darbų, atkursiančių visiškai sugriautą medžioklės ūkį.

Medžioklės metamorfozės XX amžiuje

Kaip jau minėjome, XIX a. pabaiga – XX a. pradžia yra sąlyginis pereinamasis laikotarpis tarp II ir III medžioklės periodų. III mes pradedame skaičiuoti nuo nepriklausomybės atkūrimo 1918 metais. Palyginti su ankstesniais, šis laikotarpis buvo labai trumpas. Tačiau jis buvo paženklintas ne tik audringų visuomeninių-politinių pokyčių. Kelis kartus radikaliai keitėsi ir medžioklės tvarka, jos teisinis reguliavimas. Įvyko reikšmingų pokyčių medžiojamų gyvūnų populiacijų struktūrose, žymiai kito daugelis medžioklės kultūros elementų.

1920 m. birželio 15 d., praėjus daugiau kaip šimtmečiui, vėl sugrąžinta lietuviška teisė, reguliuojanti medžioklės reikalus – priimamos „Medžioklės laikinosios taisyklės“, kurių projektą rengė prof. P. Matulionis. Šios taisyklės daug kur kartojo minėtąsias rusiškas taisykles. Tačiau atsirado ir nemaža naujovių. Norint sumažinti per Pirmąjį pasaulinį karą įsigalėjusią anarchiją, buvo siekiama skatinti medžiotojų jungimąsi į visuomenines organizacijas. Todėl leidimo medžioti kaina pavieniams asmenims buvo 500 auksinų (iki lito įvedimo), o organizuotiems – net 5 kartus mažiau. Taip pat buvo sugriežtinti kai kurie reikalavimai: visai uždrausta briedžių, elnių, stirnų patelių ir kurtinių medžioklė, sutrumpinta dalis medžioklės terminų. 1925 metais priimtas pirmas nepriklausomos Lietuvos medžioklės įstatymas, 1935 – antrasis, 1937 m. Žemės ūkio ir Vidaus reikalų ministrai pasirašė Medžioklės įstatymo vykdymo taisykles. Tuo tarpukario Lietuvos medžioklės teisinis reguliavimas buvo užbaigtas. Jis tapo artimas daugelio Europos šalių medžioklės teisiniam reguliavimui, išskyrus Sovietų Sąjungą. Sukurtos sistemos esmę galima išreikšti taip: medžioklės teisė pripažįstama žemių arba tiksliau – medžioklės plotų savininkams (valdytojams), bet jiems nesuteikiama nuosavybės teisė į tuose plotuose gyvenančius žvėris. Medžioklės plotų savininkas ar valdytojas privalo prižiūrėti laukinius gyvūnus pagal valstybės nustatytą tvarką, o teisę medžioti įgyja tik gavęs valstybės administracijos išduotą leidimą. Be to, visais atvejais žemės savininkai ir valdytojai medžioklės plotus galėjo išnuomoti kitiems medžioklės teisę įgijusiems piliečiams, kurie medžioja valstybės nustatyta tvarka. Norint tapti individualiu medžiotoju, reikėjo turėti ar išsinuomoti ne mažesnį kaip 100 ha žemės plotą ir nusipirkti leidimą medžioti. Asocijuoti medžiotojai konkurso tvarka nuomodavo medžioklei didesnius valstybinių miškų plotus. Bene svarbiausias tarpukario Lietuvos įstatymų bruožas – lygiateisiškumo ir demokratiškumo įtvirtinimas, privilegijų likvidavimas ir visuomeninės medžiotojų iniciatyvos skatinimas, taip pat rūpinimasis faunos apsauga.

1921 m. Kaune įsikūrė Taisyklingosios medžioklės draugija, kurios pirmas pirmininkas buvo prof. Tadas Ivanauskas. Draugijos narių skaičius per vienus metus išaugo de­šimteriopai, nuo 300 iki 3119 narių. Draugija veikė itin aktyviai. 1927 m. jos iniciatyva pradėtas leisti pirmasis lietuviškas „Medžiotojo“ žurnalas, kurio pirmas redaktorius taip pat buvo prof. T. Ivanauskas. Jame buvo nagrinėjami visi su medžiokle susiję klausimai: medžioklės istorija Lietuvoje, medžioklės patirtis užsienio šalyse, medžiojamų žvėrių ir paukščių biologija, medžioklių būdai, medžiokliniai ginklai, šaudmenys, šaudyba, medžioklės etika, medžioklinė šunininkystė. Iki 1939 metų išėjo 34 žurnalo numeriai, redaguoti profesoriaus, o 1939-1940 m. dar 12 numerių, redaguotų Antano Rukuižos. Šio žurnalo reikšmę sunku pervertinti ne tik Lietuvos medžioklės istorijos pažinimui, bet ir medžioklės kultūros formavimui nepriklausomybės sąlygomis. 1930 m. Lietuva buvo tarp 22 šalių, įsteigusių tarptautinę medžiotojų organizaciją – Tarptautinę medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos tarybą (CIC), kurioje iki sovietinės okupacijos aktyviai reiškėsi ir Lietuvos atstovai.

Oficiali žvėrių apskaita pradėta 4-ojo dešimtmečio viduryje tik valstybės miškuose. Tad pateikti žvėrių kiekio kitimą visoje Lietuvos teritorijoje yra neįmanoma. Tačiau iš publikuotos įvairių autorių medžiagos aišku, kad beveik visų žvėrių kiekis didėjo, nors stambiųjų kanopinių, kurie gyveno valstybiniuose miškuose, dar buvo nedaug (1939 m. briedžių – 333 vnt., elnių – 190 vnt., danielių – 142 vnt., stirnų – 34669 vnt., šernų – 1904 vnt.) ir jie, išskyrus stirnas, nesudarė rimtesnio medžioklės objekto. Tada dažniausiai medžioti smulkieji medžiojamieji žvėreliai ir paukščiai. Jų medžioklėms buvo adaptuota medžioklės technologija, įsigyjami ginklai bei šaudmenys. Sprendžiant iš kiškių kailiukų eksporto, 1926 m. Lietuvoje (t.y. be Vilniaus krašto) galėjo būti nušauta ir pagauta apie 166 tūkst. kiškų (eksportuota 16,6 tūkst. nedirbtų kailiukų, o 1 kg „žalių“ kailių jų reikia apie 10 vienetų). Turint galvoje Vilniaus kraštą ir tai, kad ne visi iki paskutinio kailiukai eksportuoti, galima tvirtinti, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje trečiajame dešimtmetyje kasmet buvo sumedžiojama ir sugaunama ne mažiau kaip 200000 kiškių. Tai gan įspūdingas skaičius, juo labiau žinant, kad XX a. pabaigoje Lietuvoje gyvenančių kiškių iš viso buvo 2-3 kartus mažiau.

Tarpukario metais valstybinio medžioklės ūkio reguliavimo ir kontrolės funkcijas atliko Miškų departamentas prie Žemės ūkio ministerijos ir Vidaus reikalų ministerija. Didelė kaimo visuomenės dalis buvo nuo senų laikų įpratusi tyliai brakonieriauti. Su šiuo įpročiu gan aktyviai kovojo valstybinių miškų apsaugos tarnyba, policija ir organizuoti medžiotojai.

Po Antrojo pasaulinio karo medžioklės klausimus tvarkė LTSR fizinės kultūros ir sporto komitetas, o 1947 m. šie reikalai perduoti specialiai valstybinei institucijai prie LTSR Ministrų Tarybos – Medžioklės ūkio valdybai, kuri 1957 m. buvo perorganizuota į Gamtos apsaugos komitetą, tvarkiusį visus medžioklės reikalus beveik iki sovietų okupacijos pabaigos. 1946 m. LTSR komisarų taryba priėmė nutarimą „Dėl medžioklės taisyklių Lietuvos TSR“, kuris 1947 m. buvo pakeistas nauju. 1947 m. taisyklės įteisino iš esmės naują Lietuvos medžioklės ūkio tvarkymo etapą. Pagrindinė naujovė – ne tik laukiniai žvėrys ir paukščiai, bet ir visi medžioklės plotai tapo valstybės nuosavybe. Jie sudarė valstybinį medžioklės fondą, kurį buvo leidžiama naudoti tik pagal valstybės nustatytas taisykles. Medžioklės plotai suskirstyti į rezervatus, draustinius, valstybinius ir priskirtinius ūkius, jiems nustatyti skirtingi režimai ir stengtasi sudaryti palankias sąlygas faunai veistis. Numatytos gan didelės baudos už neteisėtą medžioklę, įvesta daugiau nei buvo prieš karą medžioklės būdų ribojimų. 1948 m. patvirtinti specialūs valstybinių medžioklės inspektorių nuostatai.

1947 m. įkūrus griežtai centralizuotą Lietuvos TSR medžiotojų ir žvejų draugiją bei pradėjus kolektyvizaciją, medžioklės taisykles reikėjo šiek tiek keisti. Tai buvo padaryta 1951 m. Be to, taisyklės dar buvo papildomos ir taisomos 1970, 1972, 1973 ir kai kuriais kitais metais. Tačiau esmė liko ta pati: ne tik žvėrys, bet ir medžioklės plotai priklausė valstybei, kuriai atstovavo Gamtos apsaugos komitetas. Jis, o ne žemės valdytojai (miškų ūkiai, kolūkiai ir kiti ūkio subjektai) nuomodavo plotus Medžiotojų ir žvejų draugijai, kuri tuos plotus perskirstydavo pavaldiems medžiotojų būreliams. Pirmiausia buvo rūpinamasi vadinamais „nomenklatūriniais“ būreliais, kuriuose medžiojo sovietinis elitas. Išliko ir valstybiniai medžioklės ūkiai, kurių, nors  tai oficialiai nebuvo įteisinta, svarbiausias tikslas buvo rūpintis partinių ir valstybinių pareigūnų medžioklėmis. Taigi daliai „aukščiausio rango“ medžiotojų buvo sudarytos sąlygos, primenančios karališkųjų ir feodalinių medžioklių tvarką. Medžiotojų draugija įgavo visuomeninei organizacijai nebūdingų bruožų. Ją gan griežtai prižiūrėjo partinė valdžia, vadovų rinkimams reikėdavo gauti aukščiausios partinės biurokratijos pareigūnų pritarimus. Į jos funkcijas įėjo materialinių gėrybių dalyba bei skirstymas: medžioklės plotų skyrimas, limituoto graižtvinių ginklų kiekio pardavinėjimas ir pan.

Tačiau šalia neigiamų dalykų buvo ir gerų, nes vėl pradėta rūpintis medžiojamų žvėrių gausinimu. Tam buvo skirta nemažai lėšų. Daug nuveikta Lietuvoje reaklimatizuojant tauriuosius elnius. Labai pagerėjo apsauga nuo brakonieriavimo, ėmė gausėti briedžių, elnių, šernų ir stirnų. Be to, buvo atlikta nemažai medžiojamųjų žvėrių biologijos, medžioklėtvarkos, biotechnikos, aklimatizacijos ir kitų su medžiokle bei medžioklės ūkiu susijusių tyrimų. Lietuvos medžiotojai įsigijo daug vertingų medžioklės trofėjų, tarp jų ir geriausių pasaulyje. Jie pradėjo rengti savo trofėjų parodas ir dalyvauti tarptautinėse parodose, pasirodė medžioklės vadovėlių ir kitos su medžiokle susijusios literatūros. Periodinėje spaudoje, ypač žurnaluose „Mūsų girios“ ir „Mūsų gamta“, buvo spausdinama daug straipsnių medžioklės klausimais. Rimtus užmojus įgijo medžioklinė šunininkystė, sportinis šaudymas, buvo vedama medžiojamų gyvūnų apskaita, pradėti rengti ilgalaikiai medžioklės tvarkymo projektai. Visa tai darė teigiamą įtaką medžioklės ūkiui ir kėlė medžiotojų kultūrą. Tačiau žemės ir miškų valdytojai buvo nepatenkinti visišku jų interesų ignoravimu, ypač kanopinių žvėrių daroma žala žemės ir miškų ūkiui. Opi problema buvo ir smulkiosios medžiojamos faunos mažėjimas, kurią sąlygojo neregėto masto žemių melioracija, cheminė tarša ir plėšrūnų gausėjimas. Eilinius medžiotojus, gamtininkus ir visuomenę itin piktino privilegijuota „nomenklatūrinių“ medžiotojų padėtis.

Atkūrus nepriklausomybę, pirmiausia susirūpinta taisyti sovietmečio klaidas, pernelyg nesigilinant nei į pasaulinę patirtį, nei į savas istorijos pamokas, nei į buvusius teigiamus dalykus, kurių nevertėjo griauti. Todėl natūralu, kad ne visos reformos pasisekė. Nomenklatūriniai plotai iš dalies atiteko miškų urėdijoms, komercinių medžioklių organizatoriams, buvo išnuomoti medžiotojų klubams ir būreliams. Daug emocijų kėlė medžioklės ūkio valdymas. Dar paskutinė sovietinė vyriausybė 1989 m., norėdama eiti koja kojon su revoliucingai nusiteikusia visuomene, savo noru perdavė Miškų ūkio ministerijai valstybinį medžioklės ūkio valdymą, tik nedidelę dalį funkcijų palikdama Valstybiniam gamtos apsaugos komitetui. Tačiau miškininkai taip trokštamą „prekę“ sugebėjo išlaikyti neilgai. 1994 metų pabaigoje Vyriausybės nutarimu pagrindiniai valstybinio medžioklės reguliavimo klausimai buvo grąžinti Aplinkos apsaugos ministerijai. 1996 m., panaikinus Miškų ministeriją ir 1998 m. miškų ūkio valstybinio reguliavimo funkcijas perdavus iš Žemės ūkio į Aplinkos ministeriją, istorinė spiralė grįžo į prieš keletą šimtmečių buvusią padėtį: vyriausiuoju miškų ir medžioklės reikalų tvarkytoju valstybėje tapo vienas asmuo – aplinkos ministras. Tiesa, besikeičiantys ministrai ne tik neturėjo senųjų titulų ir rangų, bet ir laiko atlikti daug kantrybės ir nuoseklumo reikalaujančių reformų bei darbų. Medžioklės nuostatai ir taisyklės per paskutinį XX a. dešimtmetį keitėsi keletą kartų, bet Medžioklės įstatymas taip ir liko nepriimtas netgi prasidėjus XXI a. Dalį su medžiokle susijusių valstybinės reikšmės klausimų sprendė Laukinės gyvūnijos įstatymas. Bet jame buvo neįvardinta, kieno nuosavybė yra laukiniai medžiojamieji žvėrys, taip pat aiškiai neapibrėžtos medžioklės plotų savininkų bei valdytojų teisės ir pareigos bei kai kurie kiti klausimai.

Dėl nepakankami tobulų Medžioklės nuostatų ir atsirado daug nesusipratimų ir prieštaravimų tarp privačių žemių savininkų, valstybinių miškų valdytojų, medžiotojų organizacijų ir biurokratinių struktūrų. Tik 2001 metais priimtos Laukinės gyvūnijos įstatymo pataisos medžiojamą fauną leido laikyti valstybės nuosavybe. Tolesnis medžioklės istorijos etapas siejasi su Medžioklės įstatymu, kuris buvo priimtas 2002 metais. Jo pagrindu atsirado nauji arba buvo papildyti ir pataisyti ankstesnieji poįstatyminiai teisės aktai, kurie reguliavo medžioklės plotų naudojimo tvarką, santykius tarp žemių bei miškų savininkų, medžiotojų ir valstybinių priežiūros institucijų, o taip pat reglamentavo medžioklės procesą, medžiojamos gyvūnijos apsaugą. Per keletą metų pagal naują tvarką buvo suformuoti medžioklės plotų vienetai, nusistovėjo kovos priemonės su brakonieriavimu, medžiotojų organizacijos pradėjo geriau rūpintis faunos apsauga bei papildomu šėrimu. Žvėrių skaičius, kuris per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį buvo gerokai sumažėjęs, vėl ėmė gausėti. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija daugeliu aspektų pakeitė savo veiklos pobūdį. Iš esmės padidėjo medžiotojų klubų reikšmė ne tik medžioklių organizavime, bet visame medžiojamos gyvūnijos naudojimo, apsaugos ir gausinimo procese, o centrinės ir regioninės struktūros pagrindinį dėmesį sutelkė draugijos interesų atstovavimui valdžios institucijose, ryšiams su visuomene, medžioklės kultūros puoselėjimui ir tokiai veiklai, kurią prasminga specializuoti bei centralizuoti regionų ar valstybės lygmenyje, pavyzdžiui, medžiotojų mokymas ir kvalifikacijos kėlimas, trofėjų parodos, medžioklinis – sportinis šaudymas, įvairūs renginiai, tarptautiniai ryšiai, specialaus žurnalo leidyba, darbas su kitomis masinės informacijos priemonėmis ir pan.

Praktinėje medžiotojų veikloje vyko įvairiareikšmiai procesai. Pasikeitė ne tik medžiotojų ir žvejų draugijos veiklos pobūdis, bet atsirado ir visai naujos medžiotojų visuomeninės organizacijos, nutraukusios ryšius su tradicine draugija. Atsinaujino ryšiai su tarptautinėmis medžioklės organizacijomis ir su CIC. Atsirado galimybė Lietuvos medžiotojams išvykti medžioklės į Afriką, Aziją ir kitur. Taigi buvo papildytos lietuviškų trofėjų kolekcijos.

Sovietmečiu buvusi uždara medžioklės kultūra Lietuvoje pradėjo įgauti kosmopolitinių, globalių bruožų. Tai rodo medžiotojų apranga, ginkluotė, medžioklės ritualai bei tvarka. Lietuvos medžioklės ūkis į XXI a. atėjo išsprendęs daugelį problemų. Tačiau dar likę „aštrių briaunų“ ir taisytinų dalykų. Esama medžioklės plotų vienetų formavimo tvarka nepatenkinti dalis stambiųjų žemvaldžių bei miškų savininkų dėl jiems užkirsto kelio turėti privačius medžioklės plotų vienetus. Nekritiškai iš ES į Lietuvos sąlygas perkeliami beveik visi plėšrūnų globojimo principai galutinai baigia nualinti kiškių, vištinių paukščių ir kitų aborigeninių smulkių medžiojamų (ir nemedžiojamų) gyvūnų rūšių populiacijas. Visuomenėje vis stiprėja „platoniškų“ gamtos mylėtojų sluoksnis aprioriškai nusistatęs prieš medžioklę ir nesuprantantis nei gamtosauginės nei etnokultūrinės jos reikšmės. O kur urbanizacijos, aplinkos taršos, infrastruktūros plėtros bei klimato kaitos keliamos grėsmės laukinės gyvūnijos gausai ir įvairovei?

Šie ir daugelis kitų dalykų neleis ir ateityje medžiotojams džiaugtis vien savo hobi ir bendravimo su gamta teikiamais malonumais. Reikės kovoti už medžiokės ir medžiotojo teises, rūpintis savo įvaizdžiu visuomenėje, senųjų medžioklės tradicijų saugojimu, indėliu į šiuolaikinę kultūrą ir daug dirbti saugant bei globojant ne tik medžiojamus gyvūnus, bet ir jų gyvenamą aplinką, visą Lietuvos gamtą.

Parengė A. Brukas.

KAIP FORMAVOSI TRADICIJOS

Nedrąsi medžioklės etikos pradžia siekia labai senus laikus, kai medžioklė prarado savo betarpiškas sąsajas su magija ir tapo vienu iš svarbiausiu žmonių užsiėmimu.

Štai kokios mintys mus pasiekė iš amžių glūdumos. „Tikro medžiotojo tikslas – ne kiškio žudymas. Jo tikslas priversti žvėrį varžytis arba stoti į dvikovą. Jis džiaugiasi, jei gyvūnui pavyksta pabėgti“. Taip rašė antrame amžiuje (antrame!) gyvenęs Romos konsulas Flavijus Arianas.

Šiuolaikinė medžioklės etika, kultūra ėmė formuotis tik prieš kelis šimtus metų – riterių laikais. Medžioklės kultūrai didelės įtakos turėjo imtos rengti hubertinės medžioklės, šventės, kurios tęsdavosi kelias dienas ar net kelias savaites. Jos būdavo švenčiamos su „medžioklės malonumais ir kitomis linksmybėmis“. Šiose medžioklėse buvo propaguojama meilė gyvūnams, gyvūnijos apsauga, humanizmas medžioklėje. Tai pamažu padėjo susiformuoti gražioms tradicijoms, nerašytam medžiotojų garbės kodeksui. Mus pasiekė daugmaž tuo metu surašytos būtinos tikro medžiotojo savybės. Anot jų, „medžiotojas privalo būti dievobaimingas, turi gerai matyti, turėti puikią klausą, stiprų balsą, taisyklingą kvėpavimą, sveikus ir lygius dantis, nepriekaištingą laikyseną, greitas kojas, būti užsigrūdinęs, budrus, ištvermingas, punktualus, sąžiningas, neplepus, privalo protingai samprotauti, būti meilus su šunimis, gerai prižiūrėti ir tvarkingai laikyti savo ginklus, nedrįsti pavyduliauti, girtuokliauti.

Lietuvoje hubertinių medžioklių tradicija palyginti jauna, ji siekia tik aštuonioliktą amžių. Į mūsų kraštą, tuomet vieną Lietuvos ir Lenkijos valstybę, šią tradiciją atvežė iš Saksonijos rinkti karaliai.

Medžioklės kultūrą, etiką anais tolimais laikais kūrė, puoselėjo valdantieji visuomenės sluoksniai, riteriai. Matyt, dėl to į šias etikos normas ir buvo perkelta nemažai riterių papročių, nuostatų. Tiesa, buvo remiamasi prielaida, kad žmogus yra pasaulio viešpats. Maloningas, kilnus, didžiadvasiškas, bet vis dėlto viešpats. Taip buvo manoma dar prieš šimtą, pusantro šimto metų.

Riteriai visada rūpinosi savo geru vardu, arba, kaip dabar sakome, įvaizdžiu. Ne tik kasdieniniame gyvenime, kare, bet ir medžioklėje. O viso to raktas galėjo būti tik medžioklės etika. Tik elgiantis garbingai, jautriai su gyvūnais buvo galima apginti medžioklę, surasti moralinį motyvavimą savo aistrai. Dėl to buvo sukurta daug rašytų ir nerašytų draudimų. Ne visi jie, tarp jų ir tie, dėl kurių dabar niekam nekyla abejonių, buvo katutėmis priimti. Sakysime, toli gražu ne iš karto buvo pritarta nuostatai, jog negalima šauti į plaukiančias ar ant vandens nutūpusias antis. „Opozicijai“ ilgokai atrodė, jog nėra jokio skirtumo, ar bus sumedžiotas bėgantis, gulintis ar stovintis, skrendantis ar plaukiantis gyvūnas.

Beje, besiformuojant medžiotojų tradicijoms, paskiruose regionuose atsirado skirtingi požiūriai į vieną ar kitą medžioklės būdą. Jei pasakysite kroatų medžiotojui, jog medžiojate per rują elnių patinus iš bokštelių, jis gali ir nusistebėti: „Ką?! Kaip koks plėšikas vieškelio patiltėje?! Tikra medžioklė – tai prisėlinti prie riaumojančio žvėries, pergudrauti jį“.

TRYS PIRMOSIOS ETIKOS LENTYNĖLĖS

Medžioklėje iš vienos pusės stovi ginkluotas medžiotojas (dabar tie jo ginklai nuolat tobulėja, tampa efektyvesni, aprūpinti optika, tiksliais taikymo prietaisais), iš kitos pusės – žvėris. Žvėriui išsigelbėti padeda tik jutimo organai ir gebėjimas greitai pabėgti. Ir niekam nekilo abejonių nei anksčiau, juo labiau nekyla dabar, kas iš jų pranašesnis.

Tad pirmosios etikos nuostatos iš esmės „reguliavo“ medžiotojo ir žvėrių, paukščių santykius. Tas nuostatas būtų galima sudėlioti į tris lentynėles. Visų pirma – kiek įmanoma sulyginti medžiotojų ir medžiojamųjų gyvūnų galimybes, kitaip tariant, suteikti kuo daugiau galimybių žvėriui ar paukščiui likti gyvam. Antra – medžioklė turi būti žaidimas pagal taisykles. Trečioje lentynėlėje – medžiotojo elgesys po šūvio, žodžiu, kaip palengvinti sužeisto žvėries kančias, kaip elgtis su sumedžiotu žvėrimi. Bet ne tik.

Kai kurie iš tų ankstesniųjų etikos reikalavimų jau yra primiršti (kartais visai be reikalo), o esama ir tokių, tarsi žinomų, bet kurių toli gražu ne visi paisome. Sakysime, gal ir esame primiršę seną taisyklę, sakančią, jog negalima šauti į stambų žvėrį, kuris nudelbęs galvą ėda. Tokiu atveju būdavo reikalaujama, kad medžiotojas nulaužtų sausą šakelę ar švilpteltų ir taip suteiktų žvėriui galimybę sužinoti apie gręsiantį pavojų ir išsigelbėti – pabėgti, jei pavyks, žinoma.

Arba medžiojimas, kai gilus sniegas, kai stirnų kanopėlės smenga skradžiai per pusnis, kai varovų ar šunų pabaidyti kiškiai ir lapės tiesiog plaukte plaukia per tuos sniego medvėgalius, žodžiu, kai bet koks žvėris turi ribotas galimybes išsigelbėti. Argi tai būtų galima pavadinti žaidimu pagal taisykles?

Vienu tauriausiu, etiškiausiu poelgiu nuo seno buvo laikomas (regis, ir dabar tam niekas nedrįstų prieštarauti) susilaikymas paspausti šautuvo nuleistuką, kai šaulys nėra tikras, jog šūvis bus patikimas ir žvėris kris vietoje. Ir ypač tada, kai pro žiūronus matyti, jog, sakysime, pasirodęs briedis, elnias ar stirninas yra su puikiais ragais ir pagundai šauti į jį ne taip jau lengva atsispirti. Tikri medžiotojai manė (ir dabar tebemano), jog nors  taiklus šūvis į žvėrį su puikiu trofėjumi ir yra medžioklės kulminacija, bet jokiu būdu ne svarbiausia jos dalis. O jei tas šūvis netaiklus?

Ar išbėrimas kibiro kukurūzų burbuolių prie bokštelio, iš kurio ketiname žiemos mėnesienos naktimis medžioti šernus yra tik viliojimas, ar neetiškas elgesys? Sutikime, jog ta riba tarp viliojimo ir papildomo šėrimo – žvėrių gelbėjimo nuo baltojo bado nėra jau tokia ryški.

O jei sunkiausiu žvėrims vasario mėnesį medžiojame šernus iš bokštelių? Kur tas bokštelis stovės? Juk ne prie buvusių pasėlių. Stovės netoli pašarinių aikštelių ar šalia takų į jas.

Tie ir dešimtys panašių klausimų reikalauja atsakymo. Juoba, kad ne taip jau seniai mūsuose prie masalo būdavo priimta medžioti tik plėšriuosius žvėris – vilkus, lapes, o dar anksčiau – meškas, ernius. Teisingą atsakymą (jei toks apskritai yra) surasti ne taip jau paprasta. Juk ant vienos svarstyklių lėkštelės galima ne taip jau mažai „svarmenų“ uždėti: viliojant patogu ramiai įvertinti atėjusius pasmaguriauti žvėris, pasirinkti kurį šauti ir ar iš viso šauti, taip medžiojama ne vienoje Europos valstybėje… Bet yra ką uždėti ir ant kitos svarstyklių lėkštelės… Ir dar nežinia kuri lėkštelė nusvertų. Bent jau medžioklės etikos požiūriu. Keliai ir klystkeliai visada būna susipynę ir nutiesti tiltelį tarp abejojimo ir įsitikinimo ne taip jau lengva. Tad pasiginčykime, padiskutuokime (be teisiojo pozos, geranoriškai) – nuo to nei liežuvis, nei lūpos nesutins.

 PO ŠŪVIO

Kalbant apie etiką, dažniausiai aptariamas medžiotojo elgesys prieš šūvį. O po šūvio? Juk nemažiau svarbu, ar kruopščiai apžiūrima pašovimo vieta, kur nuėjo sužeistas žvėris, kaip jo ieškoma… Taigi medžiotojo elgesys po šūvio primygtinai rodo, ar turime reikalų su etišku medžiotoju. Jau seniai žinome, kad vienaip sužeisto žvėries reikėtų ieškoti tik po kelių valandų, kitaip – po to „kol surūkoma cigaretė“. O štai veikiausiai dar riterių laikais atsiradusį ir iš esmės jau pamirštą draudimą ko gero ne visi esame ir girdėję – neleistina būdavo prieiti prie aiškiai mirtinai sužeisto žvėries, kuris „jau rašo testamentą“. Kodėl? Ogi dėl to, kad žmogaus pasirodymas… nesukeltų jam papildomo streso. Tai, žinoma, nieko bendro neturi su sužeisto žvėries kančių nutraukimu – „malonės“ šūviu.

Jau senokai susiformavo požiūris kaip elgtis su sumedžiotu žvėrimi, paukščiu. Vargu ar kam iš medžiotojų nežinoma, ką iš pradžių reikia padaryti sumedžiojus kiškį, antį, kaip juos nešioti per medžioklę, kokius trofėjus pasiimti iš sumedžioto gaigalo, slankos, kiškio, elnio (neskaitant, žinoma, ragų) ar svetur sumedžioto tetervino. Galiausiai, kaip elgtis su sumedžiotu žvėrimi ar paukščiu po medžioklės. Juk purvini, atsainiai bagažinėn sumesti kiškiai, lapės, kaip niekam nereikalingi daiktai ir gąsdinantys savo išvaizda, liudyte liudija apie jų savininko kultūros stoką.

SMULKMENOS, BET…

Apie medžioklę turime dvi pusvalandines televizijos laidas, jau esame sukūrę ir vieną kitą filmą. Tai sunkus ir labai reikalingas darbas – nemaža paspirtis medžioklės kultūrai kelti, pozityviam medžioklės ir medžiotojų įvaizdžiui formuoti. Palyginti neblogai šių laidų, filmų kūrėjams pavyksta kelti medžiotojų profesinį meistriškumą, pamokyti kaip dera elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, įkalti galvon kaip vertinami medžioklės trofėjai, mokomi medžiokliniai šunys…Bet, deja, ne visada. Sakysime, vienoje iš ne taip jau seniai rodytų „Tauro rago“ laidų matėme scenų, kai nesilaikoma saugumo technikos taisyklių, kaip tempiama  sumedžiota stirna, o jos galva velkasi purvynu pasišokinėdama nuo vieno kupsto prie kito, kaip riejamasi dėl sumedžioto žvėries… Vargu ar tokie, nors ir labai retai matomi vaizdai, padeda bent kiek kilstelti medžiotojų įvaizdį.

O ar retai girdime po medžioklės (kai skelbiami rezultatai) medžioklės vadovą pasidžiaugiantį netaikliais šūviais, girdi, miške liko daugiau žvėrių. O iš esmės čia džiaugiamasi (nors tai paprastai sakoma  nerimtai, su humoro gaidele) neatsakingais, netaikliais šūviais, o gal ir prastai ieškotais po šūvių, sužeistais ir kažkur, galbūt, netoliese besikankinančiais žvėrimis.

Dažnai šiose televizijos laidose rodomos pačios medžioklės. Taigi matome ir tai, kaip stambų žvėrį sumedžiojusiam medžiotojui už skrybėlės užkišama eglės, kadagio ar pušies šakelė. Neretai tai padaro netoliese stovintis medžiotojas. Čia, žinoma, nieko blogo – kur kas geriau, negu apskritai to nedaryti, nepagerbti laimingojo šaulio. Bet, jei jau tai mato prie televizorių susėdę medžiotojai (ir ne tik), gal derėtų bent retsykiais šį ritualą atlikti pagal klasikines taisykles. Gal gi ne visi žino ar yra primiršę kaip tai daroma.

Tad kas ir kada turėtų įteikti nulaužtą šakelę šerną, elnią ar kitą stambų žvėrį sumedžiojusiam šauliui? Kolektyvinėse medžioklėse šakelę įteikia vyriausias medžiotojas arba medžioklės vadovas. Tokiose medžioklėse per šią ceremoniją turėtų griežti medžioklės ragas signalą, pranešantį, kad krito žvėris, ir tada, kai susirenka visi medžiotojai. (Jei jau taip atsitiko, kad medžioklėje „triūbų“ nėra, televizijos laidoje būtų galima įterpti ir atitinkamo signalo įrašą – juk tai dažnokai būna daroma, kai rodoma medžioklės pradžia ar pabaiga). Kai medžiojama su varovais, kartais šakelė šauliui įteikiama rikiuotėje per pietus ar medžioklės pabaigoje. Veikiausiai tai nėra didelis nusižengimas, bet tradicija reikalauja, kad šakelė būtų įteikta po varymo – prieš skrodžiant žvėrį.

Kaip šakelė įteikiama?  Medžiotojas, kuriam „giria buvo dosni“, atsistoja prie nukauto žvėries nugaros, o pagerbiantis draugas prie žvėries priekinių kojų priešais šaulį. Abu nusiima skrybėles. Prieš tai kita – pagerbimo šakelė uždedama ant sumedžioto žvėries krūtinės kairėje pusėje prie širdies (arba ant žaizdos, paprastai įeinamosios). Nulaužtos šakelės galas turi būti nukreiptas arba į galvos, žodžiu, trofėjaus pusę (kanopinių žvėrių patinams, vilkams), arba gimdos kryptimi (patelėms).(Žiūr. pieš.)

Tada pagerbiantis medžiotojas dalį nulaužtos šakelės įspraudžia paguldytam žvėriui į nasrus kaip „paskutinį kąsnį“.“Paskutinis kąsnis“ duodamas tik žolėdžiams, nesvarbu, ar tai patinas, ar patelė (kai kurių šalių medžiotojai jį duoda tik patinams). Plėšrūnams „paskutinio kąsnio“ neduodama.

Laimingajam šauliui pagerbiantis medžiotojas šakelę įteikia virš laimikio galvos padėjęs ją ant skrybėlės (nulaužtuoju galu į šaulį) ar ant medžioklinio peilio geležtės (žiūr. pieš.) (nedera peilio ašmenų atsukti į pagerbiamą medžiotoją) kairiąja ranka, o dešiniąja tuo metu spaudžia jam ranką ir sveikina. Šaulys užsikiša šakelę už skrybėlės juostelės, paprastai dešinėje pusėje. Vienur įteikiama šakelė vilgoma mirtinos žaizdos krauju, kitur ne.

Nė kiek nesugadintų laidos vaizdo, jei šakele apdovanotas medžiotojas nulauš mažą jos dalį ir įteiks varovų vadovui arba varovui, kuris išėjo arčiausiai jo stovėjimo vietos. Na, o jei žvėrį padėjo sumedžioti medžioklinis šuo, labai gražu, kai šaulys dalį šakelės įteikia šuns vedliui. Pagerbiant sumedžiotus žvėris būtų galima apsieiti be tų komandų: „pagerbkime tylos minute“, „nusiimkime skrybėles ir pagerbkime“. Pakaktų, jei medžiotojai (ir varovai!) vienplaukiai išklausytų vadovo pranešimą apie medžioklės rezultatus ir, jei yra medžioklės ragas, – per sumedžiotų žvėrių pagerbimo signalus.

Sakysime, lenkų ar čekų medžiotojai be skrybėlių, kepurių išklauso ir medžioklės pabaigoje grojamus  savo nacionalinius signalus (atitinkamai „Darz Bor“ – būk dosni, giria ir „Lovu Zdar“ – nei plauko, nei tauko!). Bet mes kol kas tokių signalų neturime. Tikėkimės,  laikinai.

Jau seniai televizijos medžioklinėse laidose bemačiau per išguldytų žvėrių eiles laipeliojančius medžiotojus ar varovus. Kad taip nedera daryti, regis, jau žino daugiau nei dauguma medžiotojų. Gal tik ne visi esame girdėję, jog ir per eglišakių tvorelę, juosiančią išguldytus žvėris, paukščius, tradicija taip pat draudžia žirglioti.

Truputį ne į temą, bet kartą jau pakrypo kalba apie šakeles, gal medžiotojams derėtų prisiminti šakelę ir palydint į Amžinosios medžioklės šalį savo draugą – medžiotoją. Į laidotuves medžiotojai susirenka vilkėdami išeigine medžiokline apranga. Gedulo šakelės, perrištos juodu kaspinėliu, užkišamos kairėje skrybėlės pusėje arba, jei jos didesnės (žiūr. pieš.), laikomos rankose (beje, šakelės nėra nei gėlių puokštės, nei krepšelio su gėlėmis, nei vainiko pakaitalas). Atsisveikinant su velioniu šakelės metamos į kapo duobę arba padedamos ant karsto. Tuo metu medžioklės ragas ar ragai griežia signalą „Medžioklė baigta“ arba „Didysis halali“…

Parengė Vytautas Klovas

Komentavimo galimybė išjungta.